(…) 1983-iaisiais Ivanauskas su pirmąja jaunių SSRS komanda nelaimėjo šių pirmenybių, tačiau tapo vienu naudingiausių turnyro žaidėjų, kaip ir prancūzų futbolo legenda Ericas Cantona. To padaryti kol kas nepavyko nė vienam jaunajam lietuvių futbolininkui.

Kokia visagalė yra televizija ir kiek ji padeda populiarumui, Valdas pirmą kartą suprato grįžęs iš Leningrado į Kauną. Gimtajame mieste žaidėją užgriuvo sveikinimai, gerbėjų laiškai, padidėjęs dėmesys ir šiokios tokios nuolaidos mokykloje. Susidomėjimui atslūgus perspektyvusis futbolininkas vėl kibo į mokslus. Neilgam.

Po Granatkino turnyro praėjus dviem savaitėms, 1984 metų vasario mėnesį šalies sporto komitetas iš Maskvos vėl gavo oficialų raštą, kuriame buvo rašoma, kad Lietuvos futbolininkas Valdas Ivanauskas kviečiamas į SSRS jaunių rinktinę, kuri Uzbekistano sostinėje Taškente dalyvaus tarptautiniame turnyre. Kauno 30-osios vidurinės mokytojams liko skėsčioti rankomis. Susitaikę su mintimi, kad prieš vėją nepapūsi, pedagogai išleido būsimą abiturientą trims savaitėms į rinktinę. (…)

***************

(…)

– Manau, Rixas turi savo interesų. Negana, kad daug linksminasi, dar nevaldo komandos. Sklinda gandas, kad kai kurie žaidėjai su treneriu ruošia sąmokslą. Turėtumėte ką nors daryti, – kovo mėnesį telefonu Romanovui prasitarė Ivanauskas. Pastarasis su patarėju Sergejumi Fedotovu iškart atskrido į Edinburgą ir lietuviai antrą valandą nakties Ivanausko bute nusprendė dar kartą pakeisti komandos strategą.

– Valdai, eisi? Imsi komandą? – Romanovas paklausė Ivanausko.

Verslininkas jautė, kad pretendentas neatsisakys šio pasiūlymo. Žymus trenerio karjeros šuolis nuo „Kauno“ iki Edinburgo „Hearts“ buvo visai šalia.

– Mano galimybės ir noras treniruoti klubą yra aiškūs. Džiaugčiausi, jei tapčiau „Hearts“ treneriu, bet toks jūsų sprendimas britų salose tarp futbolo sirgalių vėl sukels didžiulį nepasitenkinimą. Tokių greitų permainų škotai turbūt nė nesapnavo. Tau jau trečias kartas per sezoną, kai ekipoje keičiamas treneris. Jei taip įvyks, vietos spauda mus maišys su žemėmis, – į pasiūlymą atsakė lietuvis.

– Velniop tą spaudą, – tarstelėjo Romanovas. Paryčiais vyrai nusprendė, kad Rixą „Hearts“ trenerio poste pakeis Ivanauskas. (…)

********

(…) Prireikė ketverių metų, kad Zelkevičiaus suformuotas Vilniaus „Žalgiris“ galų gale 1983-iaisiais patektų į stipriausiųjų elitą. Tačiau debiutinio sezono tarp SSRS stipriausių ekipų treneris taip ir nepamatė. Prieš pat jo pradžią sostinės ekipoje kilo nesutarimų tarp žaidėjų ir stratego. Komanda, patekusi į SSRS aukščiausiąją futbolo lygą, nesulaukė žadėtų dovanų – skiriamų butų, automobilių – ir pagrindiniai žaidėjai paskelbė streiką.
Netoli Krymo esančiame kurortiniame miestelyje Adleryje naujam 1983–1984 metų šalies sezonui besiruošiantis lygos debiutantas sukilo. Komandos veteranai nusprendė išmesti ekipos strategą Zelkevičių ir pirmenybių išvakarėse pareiškę, kad nedalyvaus čempionate, išsiskirstė po kambarius. Tuomet iš Adlerio „Žalgiris“ turėjo skristi Taškentą ir susigrumti su „Pachatachor“ futbolininkais, vėliau jų lauks dvikova su Leningrado „Zenit“. Trečias ir ketvirtas čempionato rungtynes vilniečiai žais namie su Tbilisio „Dinamo“ ir Azerbaidžano „Baku.“
Tą naktį auksinė „Žalgirio“ karta – Vaclovas Jurkus, Stasys Baranauskas, Stanislovas Danisivečius, Sigitas Jakubauskas, Alvydas Janonis ir kiti – miegojo nedaug.
Vidurį nakties specialiu lėktuvu iš Vilniaus į Adlerį atskrido visa tuometės Lietuvos tarybinės respublikos valdžia ir pabandė spręsti konfliktą.
– Išvaikyk juos velniop Benjaminai! Ką jie sau leidžia? – vienas per kitą šaukė tuomečiai Lietuvos TSR biurokratai. (…)

********

(…) Savo poelgiais už aikštės ribų nuolat provokavau gyvenimą. Vakarėliai iki ryto, sportinio režimo laužymas dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo įprastas reiškinys. Daug sportininkų taip gyveno. Jų nesekė spauda, bulvarinė žiniasklaida vaikinų nekalė prie kryžiaus, nes tuo laikotarpiu apie žaidėjų linksmybes kalbėdavo pašnibždomis, tik draugų būryje. Tuo tarpu pergales švęsdavo triukšmingai, pralaimėjimus – taip pat. Dabar linksmai gyventi profesionaliam atletui praktiškai neįmanoma. Užtenka viename ar kitame klube išlenkti keletą bokalų alaus ir jau apima baimė, kad kitąą dieną gali pateksi į internetinių portalų puslapius ar bulvarinių televizijos laidų anonsus. Gal todėl, kad nejaučiau visuomenės spaudimo, didesnės aplinkinių kritikos, mano ego už aikštės ribų buvo nevaržomas. (…)

********

(…) Prasidėjus treniruotei Magathas su jaunaisiais futbolininkais pasileido bėgti priekyje, komandos veteranai laikėsi už trenerio. Įkandin jų – stratego asistentas. Po dvidešimties minučių atstumas tarp priekyje bėgančių Dėdės Felikso su jaunaisiais žaidėjais ir „Hamburger“ senbuvių – Ivanausko, Barono bei kitų – gerokai padidėjo. Dar po dešimties minučių šiuos nuo pagrindinės bėgikų grupės skyrė daugiau nei šimtas metrų. Po keturiasdešimt penkių intensyvaus risnojimo minučių pagrindinė grupė su treneriu sustojo ir palaukė, kol veteranai juos pasivys.
– Jūs bėkite, o mes su vaikinais, kol suksite ratus, atliksime kelis tempimo pratimus“,– įsakė „Hamburger“ strategas sustoti norintiems atsilikėliams.
Šie susižvalgė ir nujausdami, kad toks trenerio noras gerai nesibaigs, bėgo toliau. Pagrindinis komandos būrelis po dvidešimties minučių baigė mankštintis, o ekipos senbuviai jau daugiau kaip valandą suko ratus aplink aikštę. Spartų bėgimą pakeitė sportinis ėjimas, o dar vėliau ekipos veteranai vos pažeme vilko kojas. Po pusvalandžio „Hamburger“ klubo pagrindinė grupė nuėjo į sauną, o penki veteranai žingsniavo aplink stadioną. Magathas pasikvietė juos.
– Kiek suprantu, jūs nepasiruošę treniruotei. Aš, senukas, bėgu greičiau už profesionalus. Reikės padirbėti individualiai, kitaip negalėsite dirbti su likusiais. Esate profesionalai, tad turite bent dvidešimt minučių judėti normaliu tempu. Ką gi, rytoj be penkiolikos septynios ryto ateinate į stadioną ir iki aštuntos valandos treniruotės bėgiosite su mano asistentu, – amo netekusiems futbolininkams ištarė vokietis.
Kitos dienos rytą pliaupiant lietui dirbtinėje aikštės šviesoje greitu tempu judėjo penki šešėliai. Vidury aikštės ant kūtinės užsikabinęs chronometrą stovėjo žmogus, kurio rankos buvo užimtos pieštuku ir bloknotu. Kaskart, kai būrelis kirsdavo rato finišo liniją, nebylusis budelis blaknote prie šešėlių pavardžių pažymėdavo skaičius. Visą šią paklusnumo ir įsakymo vykdymo sceną iš administracijos patalpų sekė despotiškas komandos trenerio Magatho žvilgsnis.
– Saddamas! Pavadinkime jį Saddamu Husseinu. Civilizuotoje Europoje nebėra tokių klubų, kuriuose imamasi tokių priemonių prieš žaidėjus, – kartu bėgantiems draugams prasitarė Ivanauskas.
– Pritariu, – dusdamas išstenėjo Karstenas Baronas.
– Aš irgi, – jausdamas, kad bent taip galės atkeršyti už bausmę, atsakė šveicaras Stephane‘as Henchozas (…)

***********

Rinktinė pradėjo ruoštis atrankos į 1996 metų Europos futbolo čempionatą Anglijoje ciklui. Ketvirtoje grupėje dėl dviejų pirmų vietų, garantuojančių tiesioginį kelialapį į finalo etapą bei papildomai žaidžiamas rungtynes, varžėsi Kroatijos, Italijos, Lietuvos, Ukrainos, Slovėnijos ir Estijos ekipos. Grupės favoritais buvo laikomi italai, kroatai ir ukrainiečiai.

Puikią formą debiutiniame Bundeslygos sezone demonstravęs Ivanas Rūstusis per antrą atrankos dvikovą su Ukrainos rinktine įmušė įvartį ir atliko rezultatyvų perdavimą. Lietuviai Kijeve 2:0 įveikė šeimininkus.

Ar tai buvo Ivanausko priminimas ukrainiečių futbolo tėvui Lobanovskiui, kad ir ne Kijevo „Dinamo“ klube rungtyniaujantis žaidėjas gali žaisti aukščiausiu lygiu? Galbūt. Kaip ir faktelis, kad ne pačios pajėgiausios ukrainiečių ekipos žaidimą stebėjo Kuveito rinktinės strategas Valerijus Lobanovskis. Neabejojama, kad futbolo genijui buvo įdomu, kaip atrodo šalies rinktinė.

„We are the champions, my friend…“ – grupės „Queen“ vokalisto Fredy Mercury atliekama daina grįžtant į Lietuvą ilgokai skambėjo Ivano Rūsčiojo ausyse. Dar ilgiau laimėtų rungtynių vaizdai sukosi atmintyje. Kadras po kadro. Įvartis. Perdavimas. Pergalė. Trys magiški epizodai, pakeliantys nuotaiką, kai apie juos galvoji, lengvai ištirpdavo žaidėjo vaizduotėje. Ar tai buvo geriausios Ivanausko rungtynės rinktinėje? Jam – taip. Minutes ir įvarčius skaičiuojantiems futbolo aistruoliams – ne.