“Ar mums reikia tragedijos?” – pagalvojau prieš susitikimą su Valdu. Iškart nusikratęs minties, kad tai dar palauks, mintį apie nelaimingas meiles, moteris ir vyną, palikau nuošalyje. Viskas OK. Valdas vėl savaitei gryžo iš Azerbaidžano ir mes saulėtą rugpjūčio rytą įsitaisę Vilniuje,vienoje Gedimino prospekto kavinių, prakalbome apie Vilniaus “Žalgirio” auksinių berniukų linksmybes. “OOOOoooooo! Tai buvo pats geriausias rugjūčio paskutinės savaitės rytas. Keletos valandų pokalbį perkėliau ant stalo ir keletą kartų perskaitęs, šuktelėjau: Sandra o tu žinojai, kad …..?
Tris dienas gyvenau tų laikų dvasia. Klaidžiojau po Vilniaus centrą ir bent mintimis bandžiau įsivaizduoti, kas dėdavosi devintajame dešimtmetyje “Astorijoje”. Sklajoja legenda, kad kai kurie žaidėjai linksmintis pradėdavo iš pradžių išgerdavę vienu prisėdimu 7 po 50 gramų brendžio taures. O paskui – būdavo šokiai, baliai, vakarėliai. Nuo tuometės “Astorijos” iki dabartinio “Lietuvos” viešbučio 22 aukšto. Keturių valandų istorijos dalį sudėjau į knygą. Kitą, perdiem – intymią į stalčių.
“Būkim žmonės. Nereikia pūsti dramblio”, – tokiomis mintimis pradėjau rugsėjį. Valdo žaidimas jau buvo įsivažiavęs. Trūko pavadinimo, bet tikėjau, kad jis ateis su laiko. Pavadinimas mane susirado namie, prie virtuvės stalo, intensyviai šifruojant žalgiriečio Stasio Baranausko pokalbius. Žaidimas…… Gyvenimu. Po poros dienų jį patvirtinau. ŽAIDIMAS GYVENIMU.
Tuomet jis dar nebuvo toks magiškas, kaip projektui artėjant į pabaigą. Rudenį jis taip mane įtraukė,kad paskutiniais mėnesiais tik ir gyvenau juo. Magėjo bent užbaigti, kiek buvo padaryta. Paskui, su Valdu vienoje kavinėje sužaidėme savo gyvenimo partiją. Visai neseniai. Futbolo legendos atvirumas pribloškė. Iš ryto Europos prekybos centro trečiame aukšte, pusryčiaujant porą valandų pokalbio tiesiog išmušė iš pusiausvyros. Kad būtų aiškiau, kažkas tarp išpažinties kunigui ir pamišusio romantiko atsivėrimas mėnesienoje prie tilto kokioms penkioms panelėms iš karto.
Valdas pasakojo, aš gėriau arbatą. O jis dėliojo žodžius…. “mažiau būčiau žaidęs gyvenimu, mažiau būčiau……. Tai buvo nuoga tiesa. Absoliuti nuoga,gyvenimiška tiesa. Ji liejos iš Valdo lūpų, o aš, sugniaužęs kumštukus, meldžiausi, kad diktofone užtektų vietos…. Mintyse jau kirbėjo pavadinimas “Nuoga tiesa”.
Apie ką? Apie viską, ko gal nereikėtų daryti.
Dieve brangus, padėjęs paskutinį tašką šiame skyriuje. pusę lapų įsikišau į stalčių. Artėjo gruodis. Laukė tragiškai sunkus technininis laikotarpis. Įkalbėjau du buvusius kolegas prisijungti prie knygos gaminimo. Paskutinėje stadijoje vos neišprotėjome. Su lapais lakstėme į namus vienas pas kitą, taisėme ir rinkome visus įdomesnius faktelius. Nuo pat gruodžio pradžios, kol knygos maketas iškeliavo į spaustuvę. Ar pavyko tai padaryti, pasakysite patys. Nuoširdžiai tikimės, kad bent dalį to gyvenimo geriausių sportininkų tikrai parodėme.
Besibaigiant projektui “Žaidimas gyvenimu” sužaidė savo partiją.
- Viskas, ate, skiriamės. – išgirdau Sandros pasakymą. Iki pridavimo į spaustuvę buvo likusios 18 valandų…..